Joninių šventės tradicijos

Joninių šventės tradicijos

Vasaros saulėgrąžos išvakarėse gyventojai kuria didžiulius laužus. Visos kalvos, kiek tik akys aprėpia, žėri ugnimi. Manoma, kad šios ugnys apsaugo nuo burtininkų kerų, žaido, krūšos ir nuo gyvulių ligos, ypač jei sekantį rytą gyvulius pervarysi per laužavietę. Šie laužai laikomi paveikiausia priemone prieš raganų žabangas, kurios burtais ir užkeikimais stengiasi atimti karvėms pieną. Beje, Mažojoje Lietuvoje Joninių laužo anglis pasidėdavo vaistams. Žolių, arba Kaupolės, Kupolės, šventė baigiama "malda ir išgėrimu pagal prūsų papročius"

Tokių pavyzdžių rastume visoje Lietuvoje, keičiasi nebent tik aukštai deginimui iškeliamas objektas: stebulė, beržo tošis, derva išteptos pakulos, statinė dervos, žibintai ir pan. Tačiau Pretorijaus stebėta "Mažosios Lietuvos kartis" su žolėmis nedeginama (laužas degamas atskirai), priešingai - ji tarsi b r a n d i n a m a, kol galiausiai augalai nukabinami ir naudojami praktinėms reikmėms - derliaus apsaugai nuo kenkėjų, o žmonėms - kaip vaistai. 

Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus derlius rudenį. Ugnis buvo kuriama apie 11 val., o naktį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja. Tuoj aplink susirenka būriai jaunuolių, pasiryžusių šokti per liepsnojantį laužą. Vieni tai daro dėl geresnės sveikatos, kiti - nori įsitikinti, ar šįmet jų laukia vestuvės. Tokiu būdu buvo ir apsivaloma nuo nuodėmių. Buvo manoma, kad jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks. 

Kitiems labiau rūpi geresnis derlius: ūkininkai šlaksto laukus surinkta rasa arba meldžia lietaus. Beje, yra paprotys per Jonines spėti orą. Jei Joninių naktis žvaigdžėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavosi apie derlių: jei per Jonines "kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio". O "jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės"

Beje, buvo tikima, kad ūkininkai sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Surinkta rasa buvo duodama gerti karvėms, kad būtų pieningos, daržams laistyti, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės.

Joninių naktį mišką apninka piktosios dvasios. Tačiau drąsiausieji nepabijo tykančių pavojų ir vidurnaktį leidžiasi į žydinčio paparčio paieškas. Jei žmogui pavyksta surasti vos akimirkai teprasiskleidžiantį žiedelį, šis tampa aiškeregiu: įgyja dovaną įsiminti visas žmonijos paslaptis, supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę. 

Iš kur atsiranda paparčio žiedas? Pasirodo, baltų dievas Perkūnas vieną kartą metuose ugnies pavidalu nusileisdavo į Žemę ir tapdavo paparčio žiedu. 

Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu neatsigręžti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gązdins piktosios miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum. 

 

Tekstas užrašytas remiantis senų žmonių pasakojimais. Pasinaudota žiniomis iš internetinės erdvės. 

Etnografė - vadybininkė Nijolė Staneliene